Priežastinis ryšys nusikaltimuose, padarytuose neveikimu

Raktažodžiai: neveikimas; priežastinis ryšys; pareiga veikti; išvengiamumas; neatsargumas; profesinė atsakomybė; įrodinėjimas.

1. Neveikimas kaip individualios baudžiamosios atsakomybės pagrindas

Sunkiausias klausimas dėl nusikalstamo neveikimo yra ne kodėl asmuo neveikė, o kodėl atsiradusi žala jam gali būti priskirta kaip jo sukelta. Moralinį pasyvumo pasmerkimą nuo baudžiamosios atsakomybės už mirtį, sveikatos sutrikdymą ar turtinę žalą skiria riba. Jos negalima peržengti vien nustačius, kad savalaikis įsikišimas būtų buvęs pageidautinas. Turi būti nustatyta konkreti pareiga veikti, reali galimybė ją įvykdyti, priežastinis ryšys ir būtina kaltės forma.

Bulgarijos Baudžiamasis kodeksas pripažįsta neveikimą elgesio forma, bet jame nėra bendros formulės, kuri kiekvieną neįvykdytą pareigą paverstų visos vėlesnės žalos priežastimi. Taikant 9 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnį ir atitinkamą Specialiosios dalies nusikaltimą, kiekviena sąlyga turi būti nagrinėjama atskirai. Ypač svarbus 35 straipsnio individualios atsakomybės principas: priklausymas medicinos komandai, įmonei ar administracinei institucijai nepakeičia paties asmens elgesio įrodymo. ^[1]

Pagrindinė tyrimo tezė — priežastinis ryšys neveikime turi būti nagrinėjamas trimis atskirais lygmenimis: faktinis konkrečių padarinių išvengiamumas; ar jų prevencija priklausė asmens teisinei pareigai; ir kaltas šios pareigos nevykdymas. Šių lygmenų sutapatinimas kelia pavojų organizacinį trūkumą paversti baudžiamąja atsakomybe be kaltės.

2. Teisiškai reikšmingas neveikimas ir padarinių sukėlimas

Nusikaltimus, už kuriuos baudžiama dėl konkrečios pareigos nevykdymo, reikia atskirti nuo materialiosios sudėties nusikaltimų, padarytų neveikimu. Pirmuoju atveju įstatymas gali nereikalauti papildomos žalos. Antruoju padariniai yra nusikaltimo sudėties požymis, o kaltinimas turi nustatyti jų ryšį su konkrečiu neveikimu. Pagalbos nesuteikimas ir mirties sukėlimas pažeidus specialią rūpestingumo pareigą nėra tarpusavyje pakeičiamos teisinės kvalifikacijos. ^[1]

Asmuo gali pažeisti profesinę taisyklę, tam pažeidimui nesukėlus nukentėjusiojo mirties. Galimas ir priešingas atvejis: neveikimas gali turėti priežastinę reikšmę, tačiau trūkti būtinos kaltės įrodymų. Taigi išvada „buvo pažeidimas ir įvyko mirtis“ yra pradinis faktų nustatymas, o ne užbaigtas baudžiamosios teisės silogizmas.

Materialiosios sudėties nusikaltime reikia tiksliai apibrėžti ir pačius padarinius. Nepakanka svarstyti, ar nukentėjusysis galiausiai būtų miręs dėl pagrindinės ligos. Svarbu, ar buvo galima išvengti konkrečios mirties nustatytu laiku ir nustatytu mechanizmu. Ankstesnis pažeidžiamumas neatima iš gyvybės ir sveikatos baudžiamosios teisės apsaugos.

3. Pareigos veikti šaltinis ir ribos

Baudžiamosios teisės analizė prasideda klausimais, kas privalėjo atlikti konkretų veiksmą, kokiu teisiniu pagrindu ir kuriuo laikotarpiu. Šaltinis gali būti įstatymo nuostata, teisiškai reglamentuota profesinė funkcija ar konkreti užduotis teisiškai pripažintuose santykiuose. Sutartis ar pareigybės aprašymas gali patikslinti pareigą, bet savaime negali sukurti naujo nusikaltimo. Kai nusikaltimo sudėtis apima kitų taisyklių reikalavimus, reikia nurodyti taikomą taisyklę, o ne abstrakčiai remtis „gera praktika“. ^[1]

„Garanto“ sąvoka naudinga kaip teorinis asmens, kuriam pavesta saugoti konkrečią teisinę vertybę ar kontroliuoti pavojaus šaltinį, apibūdinimas. Tačiau ji nėra savarankiškas įstatyme numatytas nuteisimo pagrindas. Turi būti paaiškinta, kodėl būtent šis asmuo turėjo pareigą, kokios priemonės buvo prieinamos ir ar pavojus pateko į pavestos funkcijos turinio ribas.

Ankstesnis pavojaus sukūrimas gali būti reikšmingas vėlesnėms pareigoms. Jis nereiškia neribotos atsakomybės už kiekvieną vėlesnę neigiamą įvykių raidą. Reikia nustatyti reikalaujamo įsikišimo teisinį pagrindą, jo ryšį su konkrečia sukurta rizika ir faktinę galimybę tą riziką kontroliuoti. Priešinga pozicija ankstesnę priežastinių įvykių istoriją paverstų kaltės prezumpcija.

Keičiantis pamainoms ar perduodant darbą, ypač svarbu atskirti pareigas veikti pačiam, pranešti kitam ir organizuoti kito kompetentingo asmens veiksmus. Informacijos perdavimas automatiškai nepanaikina jau esančios pareigos įsikišti nedelsiant. Kita vertus, vadovavimo įgaliojimų nebuvimo negalima ignoruoti, kai kaltinimas organizacinį trūkumą priskiria paprastam darbuotojui.

4. Reali galimybė ir įsikišimo laikotarpis

Reikalaujamas veiksmas turi būti praktiškai įmanomas. Svarbūs turimi ištekliai, reakcijos laikas, kvalifikacija, prieiga prie atitinkamo objekto ir galimybė gauti pagalbą. Reikalavimas neapsiriboja fiziniu gebėjimu: asmuo be būtinų įgaliojimų gali privalėti pranešti apie pavojų, bet nebūti įgaliotas savarankiškai atlikti konkrečią specializuotą veiklą.

Vertinimas turi būti siejamas su laiku, kai buvo būtina įsikišti. Vėlesnis žinojimas apie atsiradusią žalą neįrodo, kad asmuo tą pačią informaciją turėjo anksčiau. Objektyvus išvengiamumas susijęs su proceso būsena; kaltė — su tuo, ką asmuo tuo metu žinojo arba privalėjo ir galėjo nustatyti. Klausimai susiję, tačiau netapatūs.

Jei padariniai jau buvo negrįžtami prieš atsirandant pareigai, vėlesnis neveikimas negalėjo jų sukelti. Jis gali sudaryti kitą nusikaltimą ar drausminį pažeidimą, bet priekaištaujamo elgesio sunkumas neatkuria priežastinio ryšio su jau negrįžtamais padariniais.

5. Kontrafaktinis vertinimas ir jo ribos

Veikimo atveju paprastai klausiama, kaip elgesys pakeitė tikrovę. Neveikimo atveju reikia atkurti, kas būtų nutikę, jei būtinas veiksmas būtų atliktas laiku. Šis sąlyginis vertinimas nėra savavališka hipotezė: jis turi būti pagrįstas nustatytais faktais ir patikimomis specialiosiomis žiniomis. Hipotetiškai pridedamas ne visažinio profesionalo idealus elgesys, o konkretus teisėtas veiksmas, kuris buvo būtinas ir įmanomas.

Praktikoje reikia nuosekliai kelti tris klausimus. Koks tikslus veiksmas nebuvo atliktas? Koks buvo vėliausias momentas, kai jis galėjo paveikti procesą? Kokį poveikį konkretiems padariniams jis būtų turėjęs įrodytomis faktinėmis sąlygomis? Atsakymas „įsikišimas tikriausiai būtų padėjęs“ nepatikslina nei mechanizmo, nei išvengiamumo laipsnio.

Baudžiamajame procese negalima nuteisti remiantis prielaidomis. Baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnis reikalauja kaltinimą nustatyti be abejonių, o 103 straipsnis nereikalauja kaltinamojo įrodyti nekaltumą. Todėl statistinis rizikos sumažėjimas savaime negali pakeisti įrodymo, kad konkretus neveikimas sukėlė nusikaltimo sudėties padarinius. ^[2]

Tai nereikalauja matematinio tikrumo, kuris empirinėje mokslo srityje nepasiekiamas. Skirtumas yra tarp pagrįstos išvados iš įrodymų visumos ir neišspręsto priežastinio neapibrėžtumo. Padidėjusios rizikos teorija gali nukreipti tyrimą, bet negali veikti kaip savarankiška priežastinio ryšio prezumpcija. Taip pat geresnės baigties galimybės praradimas savaime nėra tapatus mirties sukėlimui pagal Baudžiamąjį kodeksą.

6. Kelių asmenų neveikimas ir trečiųjų asmenų įsikišimas

Kai keli asmenys nuosekliai veikia ar neveikia, priežastinio ryšio analizė turi likti individuali. Vėlesnė profesinė klaida nebūtinai nutraukia ankstesnio neveikimo ir žalos ryšį. Jei pradinis pažeidimas pradėjo procesą, o vėlesnis jį sustiprino, keli elgesio atvejai gali turėti priežastinę reikšmę.

Pavyzdys — Aukščiausiojo kasacinio teismo antrojo baudžiamojo skyriaus 2020 m. liepos 30 d. sprendimas Nr. 63 baudžiamojoje byloje Nr. 175/2020. Teismas nagrinėjo nuoseklų neveikimą akušerinėje ir ginekologinėje priežiūroje ir nepripažino, kad kito gydytojo vėlesni veiksmai ar perkėlimas į kitą gydymo įstaigą būtinai nutraukia pradinį priežastinį ryšį. Kartu jis atskyrė su padariniais susijusius pažeidimus nuo kitų nurodytų pažeidimų, kurie nepagrindė atsakomybės už tuos padarinius. ^[3]

Ši pozicija nesukuria kolektyvinės komandos kaltės. Kai keli asmenys neatsargiai sukelia žalą, kiekvieno atsakomybė turi būti nagrinėjama savarankiškai; bendrininkavimas pagal Baudžiamojo kodekso 20 straipsnį suponuoja tyčinį nusikaltimą. Nepakanka to, kad visi dirbo vienoje organizacijoje ar kartu galėjo prisidėti prie geresnės baigties. ^[1]

Nukentėjusiojo elgesys taip pat nėra universalus priežastinio ryšio panaikinimo pagrindas. Reikia nustatyti, ar jis sukūrė savarankišką procesą, buvo numatomas pradinio pavojaus elementas ir ar asmens pareiga apėmė apsaugą nuo būtent tokios reakcijos. Civilinės teisės nukentėjusiojo prisidėjimo prie žalos negalima mechaniškai paversti baudžiamosios atsakomybės procentiniu sumažinimu.

7. Ekspertiniai įrodymai ir specialiųjų žinių ribos

Ekspertas nagrinėja techninį, medicininį ar kitą specializuotą mechanizmą. Teismas sprendžia, ar tenkinami nusikaltimo sudėties požymiai. Klausimų „ar kaltinamasis kaltas?“ ar „ar padarytas nusikaltimas?“ negalima pavesti ekspertui. Išvada turi būti tiriama ir vertinama kartu su kitais įrodymais. ^[2]

Tinkamai suformuluota eksperto užduotis turėtų apimti alternatyvius žalos mechanizmus, padarinių negrįžtamumo momentą, konkretaus neatlikto veiksmo poveikį ir duomenis, skiriančius tikimybę nuo nustatyto priežastinio mechanizmo. Ekspertams nesutariant turi būti paaiškintos faktinės nesutarimo prielaidos, o ne tiesiog teikiama pirmenybė išvadai su daugiau parašų.

Dokumentacijos trūkumas gali apsunkinti įrodinėjimą, bet nepateisina įrodinėjimo naštos perkėlimo. Nepilnas registras, trūkstamas stebėjimas ar nesurašytas protokolas turi būti vertinami kaltinimo kontekste. Šie trūkumai automatiškai neįrodo nei konkretaus fiziologinio mechanizmo, nei tyčios.

8. Hipotetinė situacija ir teisinio vertinimo seka

Toliau pateikiamas analitinis pavyzdys, ne tikros bylos aprašymas. Budintis darbuotojas privalo įjungti avarinį stabdymą gavęs konkretų signalą. Jis to nepadaro ir įvyksta sunkus sužalojimas. Signalo, neveikimo ir sužalojimo nustatymo nepakanka atsakomybei. Reikia įrodymų, ar sistema veikė, ar savalaikis sustabdymas būtų užkirtęs kelią konkrečiam sužalojimui ir ar darbuotojas galėjo atpažinti signalą.

Jei automatinė apsauga dar prieš pamainą buvo negrįžtamai pažeista, o rankinis stabdymas negalėjo paveikti baigties, vien instrukcijos pažeidimas neįrodo šio neveikimo priežastinio ryšio. Tačiau jei rankinis stabdymas veikė ir laiku jį įjungus būtų nutrauktas pavojingas procesas, toliau reikia vertinti žinojimą, privalomą rūpestingumo standartą ir konkrečią kaltės formą.

Jei yra įrodymų, kad darbuotojas nebuvo apmokytas, jo gebėjimai ir pareigos turi būti atskirti nuo galimo vadovo pareigų pažeidimo. Vadovo organizacinė kaltė neabsorbuoja darbuotojo individualios atsakomybės; taip pat darbuotojui negali būti perkeliama atsakomybė už neištirtus vadovybės pažeidimus.

9. Išvada

Priežastinis ryšys neveikime nėra baudžiamosios teisės prielaida, išvedama iš neįvykdytos pareigos. Tai savarankiškas požymis, reikalaujantis įrodyti, kad konkrečiai nustatytas, būtinas ir įmanomas veiksmas būtų užkirtęs kelią konkretiems padariniams. Teisinė pareiga nustato atsakomybės ribas, o kaltė lemia, ar nustatytas sukėlimas yra baudžiamas.

Praktikoje reikia išvengti dviejų simetriškų klaidų: nuteisti už kiekvieną žalą po profesinio neveikimo ir atmesti priežastinį ryšį visada, kai veikė ir kiti veiksniai. Teisėta išvada yra individualus pareigos, įsikišimo laiko, faktinio mechanizmo ir kaltos laikysenos padarinių atžvilgiu ryšys.

Straipsnis yra bendro pobūdžio teisės teorijos ir praktikos aptarimas. Konkrečioje byloje reikia įvertinti atitinkamu metu taikomą teisę ir Baudžiamojo kodekso 2 straipsnį. Hipotetiniai pavyzdžiai skirti tik teisinei analizei ir neaprašo tikrų bylų.