Mažesnio pavojingumo atvejis kaip baudžiamosios atsakomybės diferencijavimo priemonė

Raktažodžiai: mažesnio pavojingumo atvejis; mažareikšmiškumas; pavojingumas visuomenei; Baudžiamojo kodekso 93 straipsnis; 55 straipsnis; 78а straipsnis; diferencijavimas.

1. Mažesnio pavojingumo atvejis yra teisinės kvalifikacijos klausimas

Mažesnio pavojingumo atvejis diferencijuoja baudžiamąją atsakomybę pagal konkretų veikos pavojingumą visuomenei. Tai nėra bendras teismo įgaliojimas būti atlaidžiam ar automatinė mažos vertės, ankstesnių teistumų nebuvimo arba žalos atlyginimo pasekmė. Esant įstatymo reikalavimams, švelnesnė kvalifikacija privalo būti taikoma; jų nesant ji negali pakeisti pageidavimo skirti lengvesnę bausmę.

Įstatymo apibrėžtis pateikta 93 straipsnio 9 punkte. Vertinimas iš esmės lyginamasis: dėl nedidelių žalingų padarinių, jų nebuvimo ar kitų lengvinančių aplinkybių konkretus atvejis turi būti mažiau pavojingas visuomenei nei įprasti atitinkamo nusikaltimo atvejai. Apibrėžtis veikia kartu su konkrečiomis mažesnio pavojingumo sudėtį nustatančiomis nuostatomis. ^[1]

Straipsnyje pagrindžiama, kad vertinimui reikia teisiškai motyvuoto palyginimo, o ne palankių asmeninių savybių sąrašo. Turi būti paaiškinta, kas būdinga įprastam konkretaus nusikaltimo atvejui ir kodėl nagrinėjamas elgesys reikšmingai nesiekia šio lygio.

2. Mažesnio pavojingumo atvejis ir mažareikšmė veika

Mažesnio pavojingumo atvejo negalima painioti su 9 straipsnio 2 dalimi. Mažareikšmė veika nėra nusikalstama, nes pavojingumo visuomenei nėra arba jis akivaizdžiai menkas, nors formaliai įgyvendinti įstatymo sudėties požymiai. Mažesnio pavojingumo atvejis lieka nusikaltimu, tačiau įstatymas diferencijuoja atsakomybę. Skirtumas susijęs su pačiu baudžiamosios reakcijos pagrindu. ^[1]

Todėl neteisinga kiekvieną mažesnio pavojingumo nusikaltimą vadinti „mažareikšmiu pažeidimu“. Mažesnis nei įprastas pavojingumas visuomenei nebūtinai reiškia akivaizdžiai menką pavojingumą visuomenei. Tai kokybinis teisinis skirtumas, o ne vien skirtingas žodinis sušvelninimas.

Ir atvirkščiai, specialios mažesnio pavojingumo sudėties nebuvimas nepanaikina savarankiško 9 straipsnio 2 dalies taikymo, kai jos reikalavimai iš tikrųjų įvykdyti. Tačiau ši nuostata negali sukurti įstatyme nenumatytos švelnesnės kvalifikacijos vien todėl, kad minimali bausmė atrodo didelė. Klausimas – ar nusikaltimas apskritai egzistuoja, o ne ar bausmė patogi.

3. Tinkamas palyginimo kriterijus

Lyginti būtina su atitinkama nusikaltimo rūšimi ir jai taikoma įstatymo sudėtimi. Neįtikina argumentas, kad konkretus suklastotas dokumentas sudaro mažesnio pavojingumo atvejį, nes yra mažiau sunkus nei nužudymas, arba kad mažos vertės nusikaltimas nuosavybei yra įprastas, nes vagystė apskritai pavojinga visuomenei. Abu palyginimai neatitinka įstatymo kriterijaus.

„Įprastas atvejis“ nėra statistinis vidurkis, kurį būtina apskaičiuoti iš sprendimų visumos. Tai norminis ir vertinamasis atskaitos taškas, kylantis iš saugomų santykių, tipinio kėsinimosi būdo ir nusikaltimo sudėties požymių reikšmės. Motyvai turi būti konkretūs ir patikrinami, o ne apsiriboti teiginiu, kad pavojingumas „nėra mažesnis nei įprastai“.

Lyginant turi būti nagrinėjamas vykdymo būdas, intensyvumas, trukmė, dalykas, padariniai, motyvai ir kitos reikšmingos aplinkybės. 93 straipsnio 9 punktas nesusiaurina vertinimo vien iki turtinės žalos. Jis taip pat nereikalauja, kad vienu metu būtų visi palankūs veiksniai. ^[1]

4. Maža vertė ir žalos nebuvimas atskirai nėra lemiami

Nusikaltimams nuosavybei vertė svarbi, tačiau nėra vienintelis kriterijus. Patekimo būdas, nukentėjusiojo pažeidžiamumas, sistemingas elgesys ar piktnaudžiavimas ypatingu pasitikėjimu gali pakeisti vertinimą. O bendras rėmimasis nuosavybės apsauga negali paneigti mažesnio pavojingumo atvejo, nes ši apsauga taikoma ir pačiai švelnesnei sudėčiai.

Nėra universalios sumos, žemiau kurios kiekvienas nusikaltimas būtų mažesnio pavojingumo atvejis. Specialūs vertės slenksčiai konkrečiose nuostatose taikomi pagal jų pačių dalyką ir negali būti išplėsti visiems nusikaltimams. Infliacija ar visuomenės samprata apie „nedidelę sumą“ taip pat nepakeičia konkretaus kėsinimosi vertinimo. ^[1]

Formaliosios sudėties nusikaltimams papildomos materialinės žalos nebuvimas gali būti būdingas. Todėl jis savaime nepatvirtina mažesnio pavojingumo nei įprastais atvejais. Būtina vertinti tiesiogiai paveiktą santykį, pavyzdžiui, pasitikėjimą oficialiu patvirtinimu, ir būdą, kuriuo jis pažeistas.

Tai nereiškia, kad formaliosios sudėties nusikaltimas niekada negali būti mažesnio pavojingumo atvejis. Siauresnė išvada yra ta, kad padarinių, kurių įstatymas nereikalauja, nebuvimas negali automatiškai tapti lemiamas. Turi būti analizuojamas konkretus pavojingumas kaip visuma.

5. Asmeninės aplinkybės ir vėlesnis elgesys

Ankstesnių teistumų nebuvimas, palankūs asmenį apibūdinantys duomenys ir šeimos aplinkybės gali būti reikšmingi, tačiau patys savaime sunkiai padaryto elgesio nepaverčia mažesnio pavojingumo atveju. Įstatymas reikalauja lyginamojo atvejo vertinimo. Asmeniniai duomenys turi būti susieti su būdu, motyvais ir tikruoju pavojingumu visuomenei, o ne pakeisti šią analizę.

Žalos atlyginimas taip pat turi būti vertinamas atsižvelgiant į jo laiką ir atitinkamą nusikaltimą. Jis gali lemti specialų švelnesnį baudžiamumą, prisidėti prie atvejo vertinimo ar būti svarbus skiriant bausmę. Tam pačiam faktui negalima savavališkai suteikti bet kurio teisinio poveikio, padedančio pasiekti norimą rezultatą. ^[1]

Egzistuoja ir priešingas pavojus: atsisakymą pripažinti kaltinimą laikyti kliūtimi mažesnio pavojingumo atvejo kvalifikacijai. Naudojimasis teise į gynybą negali būti baudžiamas. Teismas turi atskirti tikrą vėlesnį žalingą elgesį nuo procesinio faktų ar teisinės kvalifikacijos ginčijimo. ^[2]

6. Mažesnio pavojingumo atvejis, 55 straipsnis ir atleidimas pagal 78а straipsnį

55 straipsnis susijęs su bausme esant išimtinėms arba gausioms lengvinančioms aplinkybėms ir kitoms įstatymo sąlygoms. Tai nebūtinai mažesnio pavojingumo atvejis. Elgesys gali išlaikyti pagrindinę kvalifikaciją, nors konkreti įstatyme nustatyta minimali bausmė, atsižvelgiant į nustatytus pagrindus, būtų neproporcingai griežta. ^[1]

O esant mažesnio pavojingumo atvejui pirmiausia turi būti pasirinkta teisinga švelnesnė kvalifikacija. Neteisėta ją atmesti vien todėl, kad panašų praktinį rezultatą galima pasiekti skiriant lengvesnę bausmę pagal pagrindinę sudėtį. Kvalifikacija turi savarankiškų pasekmių ir negali būti pakeista bausmės skyrimo tikslingumu.

78а straipsnis yra trečiasis mechanizmas, turintis savas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir administracinės nuobaudos skyrimo sąlygas. Elgesys lieka nusikaltimu. Ne kiekvienas mažesnio pavojingumo atvejis leidžia tokį atleidimą, o ne kiekvienas 78а straipsnio taikymas patvirtina mažesnio pavojingumo atvejį. Seka yra teisinga kvalifikacija, specialiųjų sąlygų patikrinimas ir tik tada atitinkama pasekmė. ^[1]

Specialusis 218б straipsnio režimas tam tikriems nusikaltimams nuosavybei yra dar vienas atskiras pagrindas. Jam būtinos savos vertės, žalos atlyginimo ir kitos sąlygos. Jis nesukuria bendros taisyklės, automatiškai paverčiančios kiekvieną mažesnio pavojingumo nusikaltimą administraciniu pažeidimu. ^[1]

7. Tęstinė veikla vertinama kaip įrodyta visuma

Esant tęstiniam nusikaltimui atskirų epizodų negalima dirbtinai izoliuoti, kad kiekvienas atrodytų nedidelis, o bendra veikla prarastų reikšmę. Pirmiausia turi būti įrodytas vientisumas pagal 26 straipsnį, o tada vertinama visuma. Neįrodytais epizodais negalima remtis atmetant mažesnio pavojingumo atvejo kvalifikaciją. ^[1]

Vien kartojimo nebūtinai pakanka kategoriškai išvadai kiekvienoje byloje. Skaičius, laikotarpis, mechanizmas ir bendri padariniai svarbūs konkretaus nusikaltimo kontekste. Motyvuotame sprendime būtina paaiškinti, kodėl šie požymiai priskiria atvejį įprastam ar žemesniam pavojingumo visuomenei lygiui.

8. Notarinio patvirtinimo pavyzdys teismų praktikoje

Aukščiausiojo kasacinio teismo trečiojo baudžiamojo skyriaus 2010 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. 664 baudžiamojoje byloje Nr. 686/2010 palikta galioti kvalifikacija pagal 311 straipsnio pagrindinę, o ne mažesnio pavojingumo sudėtį. Byloje dėl aštuonių melagingų notarinių patvirtinimų teismas atsižvelgė į pažeistos tvirtinimo funkcijos svarbą; tai, kad nebuvo įrodyta vėlesnė turtinė žala, savaime nepatvirtino mažesnio pavojingumo atvejo. ^[3]

Sprendimas nesukuria taisyklės, visuomet paneigiančios mažesnio pavojingumo atvejį, kai susijęs notaras ar oficialus dokumentas. Jis parodo būtinybę lyginti konkretų saugomą santykį, o ne vien finansinį rezultatą.

9. Kaip turi būti motyvuojamas vertinimas

Patikimas praktinis metodas prasideda nuo taikomo nusikaltimo ir to, ar numatyta mažesnio pavojingumo sudėtis, nustatymo. Tada išdėstomi visi faktiniai požymiai, mažinantys ar didinantys pavojingumą visuomenei, palyginti su įprastu atveju. Galiausiai paaiškinamas bendras jų poveikis. Sąrašo, pasibaigiančio nemotyvuotu teiginiu „todėl atvejis mažesnio pavojingumo“, nepakanka.

Gynybos prašymas turi būti konkretus. Naudinga atskirti pagrindinį argumentą, kad pagal 9 straipsnio 2 dalį nusikaltimo nėra, alternatyvų prašymą taikyti švelnesnę kvalifikaciją ir atskirą poziciją dėl bausmės. Pateikus juos kaip alternatyvius teisinius argumentus, išvengiama skirtingų pagrindų suplakimo.

Kaltinimas ir teismas taip pat turi nagrinėti esminius argumentus, o ne remtis vien viešąja kovos su tos rūšies nusikalstamumu svarba. Bendroji prevencija nepakeičia individualios kvalifikacijos. Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimai dėl motyvų ir įrodymo be abejonių taip pat taikomi faktams, kuriais grindžiamas atvejo vertinimas. ^[2]

10. Išvada

Mažesnio pavojingumo atvejis yra tikslaus, o ne savavališko baudžiamosios atsakomybės sumažinimo priemonė. Jam taikyti būtina palyginti su įprastais atitinkamo nusikaltimo atvejais ir visapusiškai įvertinti įrodytas aplinkybes. Maža vertė, ankstesnių teistumų nebuvimas ir žalos atlyginimas yra galimi argumentai, o ne automatinės formulės.

Lemiamas yra atribojimas nuo mažareikšmiškumo, išimtinio bausmės švelninimo ir atleidimo skiriant administracinę nuobaudą. Teisinga seka pirmiausia nustato nusikalstamumą ir tikslią kvalifikaciją, o po to – leistiną sankcijų režimą. Taip individualus teisingumas pasiekiamas per įstatymą, o ne apeinant jo kategorijas.

Straipsnis yra bendro pobūdžio teisės teorijos ir praktikos aptarimas. Konkrečioje byloje reikia įvertinti atitinkamu metu taikomą teisę ir Baudžiamojo kodekso 2 straipsnį. Hipotetiniai pavyzdžiai skirti tik teisinei analizei ir neaprašo tikrų bylų.