Rengimasis, pasikėsinimas ir baigimas nusikaltimuose, apimančiuose sudėtingą nusikalstamą veiklą

Raktažodžiai: rengimasis; pasikėsinimas; baigtas nusikaltimas; sudėtinis nusikaltimas; tęstinis nusikaltimas; trunkamasis nusikaltimas; vykdymo veiksmas.

1. Baigimo momentą nustato nusikaltimo sudėties požymiai

Sudėtingoje nusikalstamoje veikloje pagrindinis klausimas – kokį elgesį įstatymas jungia į vieną nusikaltimą ir kada įgyvendinami visi jo požymiai. Fizinių veiksmų skaičius, plano trukmė ir galiausiai siekiamos naudos dydis atskirai į tai neatsako. Pradėti būtina nuo konkrečios įstatymo konstrukcijos. ^[1]

Rengimasis, pasikėsinimas ir baigimas apibūdina skirtingas stadijas, o ne praktinio pasiryžimo laipsnius. Tvirtas nusikalstamas planas nepaverčia parengiamojo elgesio pasikėsinimu. Ir atvirkščiai, galutinio praktinio tikslo nepasiekimas nereiškia, kad nusikaltimas nebaigtas, jeigu jo įstatymo požymiai jau įgyvendinti.

Straipsnyje pagrindžiama, kad stadija turi būti nustatyta išsiaiškinus nusikaltimo vientisumą, o ne prieš tai. Sudėtiniai, alternatyviai suformuluoti, tęstiniai ir trunkamieji nusikaltimai turi skirtingą struktūrą. Vienos bendros formulės taikymas jiems visiems sukuria neteisingas kvalifikacijas.

2. Rengimasis ir vykdymo veiksmo pradžia

Baudžiamojo kodekso 17 straipsnis rengimąsi sieja su sąlygų numatytam nusikaltimui sukūrimu prieš pradedant vykdymą. Jis baudžiamas tik aiškiai numatytais atvejais. Priemonių įgijimas, taikinio pasirinkimas ar būsimo elgesio koordinavimas turi būti vertinami pagal konkretų nusikaltimą ir įrodytą sumanymą. ^[1]

Riba su pasikėsinimu peržengiama prasidėjus vykdymo veiksmui. Laiko ir vietos artumas svarbus, tačiau negali pakeisti šio teisinio kriterijaus. Ne kiekvienas veiksmas prieš pat nusikaltimą jau yra jo dalis; taip pat ne kiekvienas techniškai parengiamasis judesys lieka už pasikėsinimo ribų, kai iš esmės įstatymo numatytas kėsinimasis prasidėjo.

Sudėtingoje sekoje kaltinimas turi tiksliai nustatyti, kuris veiksmas žymi vykdymo pradžią. Bendro teiginio, kad asmuo „pradėjo įgyvendinti planą“, nepakanka, jeigu jis nesusietas su konkrečia veiką nusakančia sąvoka ir kitais nusikaltimo požymiais.

Rengimosi vienam nusikaltimui nebaudžiamumas nepaneigia atsakomybės už kitą nusikaltimą, jau baigtą rengimosi metu. Pavyzdžiui, įstatymo savarankiškai kriminalizuotas neteisėtas daikto laikymas nepraranda šio pobūdžio vien todėl, kad daiktas skirtas būsimam puolimui. Sutaptis ir galimas apėmimas turi būti nagrinėjami kiekvienu atveju.

3. Nebaigtas ir baigtas pasikėsinimas

Pasikėsinimo atveju vykdymas prasidėjo, tačiau visas nusikaltimas neįgyvendintas: arba vykdymo veiksmas nebaigtas, arba jis baigtas, bet numatyti visuomenei pavojingi padariniai neatsirado. Nebaigto ir baigto pasikėsinimo skirtumas susijęs su konkrečiu planu ir objektyviai atliktu elgesiu, neleidžiant asmens norams pakeisti įstatymo sudėties požymių. ^[1]

Pasikėsinimas suponuoja tiesioginę tyčią nusikaltimui, kurio vykdymas pradėtas. Neatsargumui trūksta sąmoningos krypties į nusikalstamą rezultatą, kuri pagrįstų šią stadiją. Nusikaltimuose su papildomais sunkesniais padariniais reikalaujamas psichinis santykis su tais padariniais turi būti nagrinėjamas atskirai; jie automatiškai netampa pasikėsinimo objektu vien todėl, kad pagrindinis elgesys tyčinis. ^[1]

Baigtas pasikėsinimas nėra baigtas nusikaltimas. Asmuo gali būti atlikęs viską, ko reikalavo jo planas, tačiau nusikaltimui būtinų padarinių nebuvimas išsaugo 18 straipsnio reikšmę. Ir atvirkščiai, galėjo būti suplanuoti tolesni veiksmai, nors pirmieji jau baigė atskirą savarankišką nusikaltimą.

4. Sudėtinis nusikaltimas ir veiksmų paskirstymas

Sudėtiniuose nusikaltimuose įstatymas jungia požymius, kurie kitoje situacijoje galėtų būti vertinami savarankiškai pagal baudžiamąją teisę. Plėšimas parodo funkcinį prievartos ir turto paėmimo ryšį. Pradėjus smurtą siekiant paimti turtą, įrodžius atitinkamą tyčią, elgesys gali pasiekti pasikėsinimo stadiją dar prieš turto paėmimą. ^[1]

Šios sekos negalima apversti retrospektyviu vertinimu. Jeigu pradinis smurtas kilo dėl kitos priežasties, o sprendimas pasisavinti atsirado vėliau, būtina nustatyti tikrą sudėtinio nusikaltimo įgyvendinimą. Bendra vieta ir trumpas laiko tarpas negali pakeisti funkcinio bei subjektyviojo ryšio.

Bendrininkavimo atveju vykdymo veiksmų paskirstymas keliems asmenims nepaneigia vientisumo, kai įvykdytos bendravykdytojų veikimo sąlygos. Tačiau kiekvieno asmens stadijos ir atsakomybės apimties negalima nustatyti nenagrinėjant jo dalyvavimo ir tyčios. Vien buvimas bendroje sekoje nesukuria bendravykdytojų veikimo. ^[1]

Kai viena dalis baigta, tačiau sudėtingas nusikaltimas lieka pasikėsinimu, būtina nagrinėti persidengiančių nusikaltimų taisykles. Už tą pačią žalą negalima automatiškai bausti du kartus, tačiau savarankiškai padaryta papildoma žala negali būti apimta be įstatymo pagrindo.

5. Alternatyvios vykdymo formos nesivysto vienodai

Kai nuostata nustato kelis alternatyvius vykdymo veiksmus, kiekviena forma turi savą baigimo momentą. Vienos formos nesėkmė nebūtinai reiškia, kad kita lieka nebaigta. Todėl „davimo“ analizės negalima mechaniškai taikyti „siūlymui“ ar „pažadėjimui“, kai įstatymas juos reglamentuoja atskirai. ^[1]

2017 m. birželio 2 d. sprendime Nr. 152 baudžiamojoje byloje Nr. 325/2017 Aukščiausiasis kasacinis teismas nagrinėjo konkrečią kyšio davimo formą: banknotas padėtas policijos transporto priemonėje, tačiau pareigūnai jo nepriėmė. Teismas nustatė baigtą pasikėsinimą atlikti inkriminuotą davimą. Tai nesukuria taisyklės, kad kiekvienas atmestas korupcinis pasiūlymas tėra pasikėsinimas; svarbi tiksli inkriminuota forma. ^[2]

Procesinis konkretumas lemiamas. Teisinis vertinimas negali laisvai pereiti tarp formų, jeigu tai iš esmės keičia faktinį kaltinimą ir atima kaltinamojo galimybę gintis. Tų pačių faktų perkvalifikavimas turi būti atskirtas nuo naujo faktinio teiginio įvedimo. ^[3]

6. Nusikaltimai, perkeliantys baudžiamąją teisinę apsaugą į ankstesnį momentą

Įstatymų leidėjas kartais savarankiškai kriminalizuoja elgesį, kuris praktiškai rengia būsimus nusikaltimus. Nusikalstamos struktūros sudarymas ar vadovavimas jai tada vertinami pagal savą nusikaltimą, nebūtinai reikalaujant, kad būtų padaryti visi suplanuoti vėlesni nusikaltimai. Tai nėra baudimas už „pasikėsinimą pasiekti būsimą tikslą“, o atskiro įstatymo draudimo taikymas. ^[1]

Teorinis pavadinimas „nukirstos sudėties nusikaltimas“ paaiškina šią teisėkūros techniką. Jis neleidžia nepaisyti konkrečios taisyklės požymių. Kelių asmenų bendravimo nepakanka vien todėl, kad jis kada nors galėtų vykti prieš nusikaltimą; turi būti įrodyti konkretūs savarankiško nusikaltimo įstatymo požymiai.

Jeigu numatyti kėsinimaisi vėliau įgyvendinami, nusikaltimų santykiai sprendžiami pagal taikomas taisykles. Nė vienas teiginys nėra visuotinai teisingas: kad anksčiau kriminalizuotas elgesys visada apima vėlesnį arba kad kiekvienas ryšys būtinai sukuria atskirą baudimą nenagrinėjant nusikaltimų persidengimo.

7. Tęstinis nusikaltimas ir mišrios stadijos

Tęstiniame nusikaltime atskiros veikos turi atitikti 26 straipsnį. Kai kurie epizodai gali būti baigti, o kiti likti pasikėsinimais. Įstatymas konkrečiai reglamentuoja šią situaciją: svarbi veikla kaip visuma, o baudimas už pasikėsinimą numatytas, kai baigtos veikos neturi esminės įtakos bendram nusikalstamam pobūdžiui. ^[1]

Todėl formulės „vienas baigtas epizodas viską padaro baigtą“ nepakanka. Santykinė baigtos dalies reikšmė turi būti vertinama pagal dalyką, mastą, padarinius ir veiklos pobūdį. Nebaigtų epizodų numatytų rezultatų taip pat negalima pateikti kaip iš tikrųjų patirtos turtinės žalos.

Hipotetiniame pavyzdyje su vienu nedideliu baigtu kėsinimusi ir keliais gerokai didesniais nebaigtais epizodais pirmiausia klausiama, ar vientisumas pagal 26 straipsnį apskritai egzistuoja. Tik tada taikomas specialus 5 dalies vertinimas. Nesant įrodyto vientisumo, kiekvienas nusikaltimas išlaiko savą stadiją ir nagrinėjamas pagal sutapties taisykles.

8. Trunkamieji nusikaltimai ir sistemingai vykdoma veikla

Baigimas turi būti atskirtas nuo nusikaltimo nutraukimo. Kai palaikoma neteisėta būklė, pavyzdžiui, kriminalizuotas laikymas, požymiai gali būti jau įgyvendinti, o elgesys toliau tęstis laikui bėgant. Vėlesnis nutraukimas nepaverčia jo vėl pasikėsinimu. Svarbus konkretus nusikaltimas ir bet koks specialus atleidimas nuo bausmės. ^[1]

Nusikaltimuose, kuriems būtinas sistemingas elgesys ar veikla kaip nuolatinis užsiėmimas, veiksmų skaičiaus negalima nustatyti universalia visiems nusikaltimams perkeliama taisykle. Reikšmingo požymio turinys kyla iš konkrečios nuostatos ir jos taikomo aiškinimo. Vienas veiksmas ir ketinimas kada nors jį pakartoti automatiškai neįrodo viso sudėtingo nusikaltimo.

Pasikėsinimas tokiose konstrukcijose reikalauja ypač kruopštaus nagrinėjimo: ar pradėtas įstatyme aprašyto nusikaltimo vykdymas, ar tėra viena būsimos nusikalstamos veiklos sąlyga? Nei bendras pasikėsinimo leidimas, nei bendras jo paneigimas vien dėl etiketės „sudėtingas nusikaltimas“ nėra pagrįstas.

9. Atsisakymas, bausmė ir įrodinėjimo seka

Savanoriškas atsisakymas vertinamas pagal iš tikrųjų pasiektą stadiją. Baigto pasikėsinimo atveju vien nustoti veikti nepakanka: asmuo savo valia turi užkirsti kelią reikšmingiems padariniams. Po nusikaltimo baigimo vėlesnis padėties taisymas paprastai vertinamas pagal taikomas specialias nuostatas ir bausmės skyrimo taisykles, o ne grįžtant prie 18 straipsnio 3 dalies. ^[1]

18 straipsnio 2 dalis nenustato automatinio bausmės sumažinimo per pusę. Pasikėsinimo atveju nustatytame teisiniame pagrinde vertinama, kiek sumanymas įgyvendintas ir kodėl nusikaltimas liko nebaigtas. Tolesniam švelninimui būtinos savos įstatymo sąlygos. ^[1]

Patikima praktinė seka individualizuoja faktus ir tyčią, nustato vieno ar kelių nusikaltimų įstatymo struktūrą, nustato vykdymo pradžią bei baigimą ir tada sprendžia atsisakymą, nusikaltimų persidengimą ir bausmę. Neišsamaus padarinių įrodymo negalima įveikti savavališkai išplečiant pasikėsinimo sąvoką. ^[3]

Sudėtinga nusikalstama veikla reikalauja tikslesnės, o ne laisvesnės kvalifikacijos. Stadija yra teisinė išvada, daroma iš įrodytų faktų ir konkretaus nusikaltimo. Ji nekyla iš bendro įspūdžio, kiek asmuo priartėjo prie praktinės sėkmės.

Straipsnis yra bendro pobūdžio teisės teorijos ir praktikos aptarimas. Konkrečioje byloje reikia įvertinti atitinkamu metu taikomą teisę ir Baudžiamojo kodekso 2 straipsnį. Hipotetiniai pavyzdžiai skirti tik teisinei analizei ir neaprašo tikrų bylų.